Lithuania Aplankykite Rygą, Taliną, Vilnių. Baltijos šalys Latvija, Estija, Lietuva kviečia Jus! 
BalticHotelsOnline.com logo

Viešbučių rezervacija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje

1. Sritis, vietovė:

PROMO kodas:
Atvykimas: 23.03.2017
P A T K P Š S
             
             
             
             
             
             
Išvykimas: 24.03.2017
P A T K P Š S
             
             
             
             
             
             
2. Kambarių kiekis:

3. Asmenų skaičius:

Suaugęs: Vaikas:

Vilnius – Lietuvos sostinė

Vilnius (541,3 tūkst. gyv.) – Lietuvos sostinė, didžiausias ir vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Miesto vardas pirmą kartą paminėtas 1323 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose, kuriuose jis kvietė amatininkus, pirklius ir vienuolius iš Vakarų Europos atvykti ir įsikurti sostinėje. 1387 m. Lietuvai priėmus krikščionybę, miestui suteikta savivalda – Magdeburgo teisės. Vilnius formavosi kaip tolerancijos centras, kuriame kūrėsi ir darniai sugyveno įvairių tautybių žmonės – lenkai, baltarusiai, rusai, vokiečiai, žydai ir kt.; klestėjo amatai ir prekyba. Lietuvos sostinė, 1579 m. įsteigus joje universitetą, tapo stambiausiu regiono kultūros ir švietimo židiniu. Miesto stilistiniame audinyje atsispindi gražiausi Pietų ir Vakarų Europos architektūros stiliai - gotika, renesansas, o ypač suklestėjo savitas „lietuviškasis“ barokas – dar vadinamas paskutiniu ryškiu baroko blyksniu Europoje. Tuo metu virš miesto panoramos iškilo dauguma itin lieknų, dinamiško silueto bažnyčių ir varpinių bokštų. XVIII a. pabaiga praturtino sostinę gražiais klasicistinio stiliaus pastatais. Lietuvos sostinė yra didžiausias labiausiai nutolęs į Europos Šiaurę ir Rytus nutolęs miestas, kurio architektūrinėje darnoje tokia ryški Vakarų kultūrų įtaka. 1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. XX a. pr. Vilnius tapo Lietuvos nacionalinio atgimimo centru. 1918 m. vasario 16 d. čia paskelbta Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Dabartinis Vilnius – sparčiausiai auganti ir modernėjanti Baltijos šalių sostinė, pretenduojanti būti patraukliausiu verslo, politinių ir kultūrinių susitikimų bei renginių centru aplinkinių šalių regione. Mieste puikiai išplėtota paslaugų ir pramogų infrastruktūra – gausu įvairiausio lygio nakvynės, maitinimo ir laisvalaikio praleidimo vietų.

Verta aplankyti

Prieš pradedant klajones po senamiesčio gatves, bažnyčias, muziejus, amatininkų dirbtuves ar galerijas verta pasidairyti po Vilnių iš aukštumų ir pasigrožėti panoraminiu miesto vaizdu. Tam puikiai tinka Vilniaus kalvos ir dideli pastatai. Aukščiausias miesto pastatas yra Vilniaus televizijos bokštas. Jo aukštis – 326,5 metrai, o 165 metrų aukštyje esantis restoranas yra aukščiausia vieša miesto stebėjimo vieta. Atvirą senamiesčio vaizdą geriausia stebėti nuo kelių artimiausių kalvų. Ant Gedimino kalno stovinčios pilies bokšto viršuje įrengta apžvalgos aikštelė. Į pilį galima užlipti vingiuotu akmenimis grįstu keliu arba užsikelti funikulieriumi. Perėjus per tiltą Sereikiškių parke galima pakilti į kitame Vilnelės krante esančius vienas už kitą aukštesnius Trijų kryžių, Bekešo, Altanos, Stalo ir Gedimino kapo kalnus. Siauras takelis nuo Gedimino kapo kalno veda į Vilniaus menininkų rajoną Užupį. Čia įsikūrusi „nepriklausomybę“ paskelbusi Užupio Respublika. Ji turi ne tik savo ženklą (prie įvažiavimo į ją nuo senamiesčio pusės per Vilnelės tiltą), antspaudą ar angelą sargą skulptūros pavidalu, bet ir konstituciją, iškabintą Paupio gatvės pradžioje. Kamerinis senamiesčio vaizdas atsiveria nuo Bastėjos kalno. Ramybe alsuoja Šv. Trejybės cerkvės ir aplinkiniai kitų sakralinių pastatų kiemai. Deja, dauguma privačių namų kiemų dabar uždaryti, bet progai pasitaikius verta ten įkišti nosį ir pamatyti netikėtą tylų sodą arba Viduržemio jūros šalių stiliaus medinius balkonus. Muziejų mėgėjai tikrai nenusivils Lietuvos Nacionalinio, Taikomosios dailės muziejais, Vilniaus paveikslų galerija. Šiuolaikinio meno gerbėjams verta aplankyti Šiuolaikinio meno centrą, o norintiems pajusti šaltą totalitarinės Lietuvos praeities alsavimą padės buvusiuose KGB rūmuose įsikūręs Genocido aukų muziejus.




Paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui

Paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui

Paminklo autorius – Amerikos lietuvis Vytautas Kašuba. Gediminas yra Trakų ir Vilniaus miesto įkūrėjas ir vienas pačių garsiausių senosios Lietuvos valdovų. Būtent Gedimino laiškuose Vakarų Europai 1323 metais pirmą kartą paminėtas Vilniaus vardas, o ši pirmojo paminėjimo data laikoma Vilniaus įkūrimo metais.



Gedimino bokštas – Aukštutinė pilis

Gedimina' Tower Of The Upper Castle

Vilniaus pilis pirmą kartą paminėta 1323 metų Gedimino sutartyje su Rygos miestu. Tada Aukštutinė pilis dar buvo medinė. Mūro pilies tiksli statybos data nėra žinoma. Aukštutinė pilis buvo pastatyta gynybai nuo kryžiuočių.14-ame amžiuje kryžiuočiai buvo atžygiavę iki Lietuvos sostinės ir puolė ją iš viso aštuonis kartus, paskutinį kartą – 1402 metais. Kryžiuočiai Vilniaus pilies nei karto neužėmė, nors jiems talkino ir anglų, ir prancūzų, ir italų, ir flamandų riteriai. 15-ojo amžiaus pradžioje Aukštutinę pilį perstatė Vytautas Didysis. Užsienio kariuomenės prie savo sienų Vilnius nematė ištisus 250 metų. 17-ojo amžiaus viduryje, per karą su Maskva, Aukštutinė pilis buvo apgriauta ir ilgam palikta likimo valiai.Dabar dalis pilies restauruota. Geriausiai išliko vakarinis bokštas, dažniausiai vadinamas Gedimino bokštu. Jis buvo remontuojamas 19 amžiuje, tais laikais jame veikė optinio telegrafo stotis, o telegrafas jungė Peterburgą, Vilnių ir Varšuvą. 20 amžiaus antroje pusėje bokštas restauruotas. Mūsų dienomis jame veikia muziejus. Gedimino bokštas yra Vilniaus miesto simbolis. Prie Aukštutinės pilies ir Gedimino bokšto galima užlipti taku arba pakilti keltuvu iš Taikomosios dailės muziejaus vidinio kiemo.



Vilniaus Gynybinė Sienos Bastėja

Vilniaus Gynybinė Sienos Bastėja

15 amžiaus pabaigoje–16 amžiaus pradžioje Lietuvai ėmė kelti grėsmę totoriai ir besikurianti centralizuota rusų valstybė. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras, tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 metais liepė išmūryti miesto gynybinę sieną. Gynybinės sienos statyba buvo baigta 1522 metais. Pradžioje siena turėjo penkerius vartus, vėliau – devynerius ir du gynybinius bokštus. O 17-tame amžiuje rekonstruojant sieną, buvo pastatyta bastėja. Bastėja buvo skirta artilerijos ugnimi atmušti priešą nuo miesto.Bėgant laikui, bastėjos reikšmė gynybai sumenko. Carinės administracijos pastangomis 19 amžiaus pradžioje buvo nugriauti beveik visi miesto gynybiniai įtvirtinimai, bastėjos teritorija paversta miesto šiukšlynu, grioviai ir mūrai užpilti. Tik 1966 metais buvo pradėti bastėjos tyrimai ir atkūrimo darbai: atstatytas bokštas, restauruotas patrankų patalpos vidus ir juos jungiantis tunelis. 1987 metais bastėjoje atidarytas muziejus, kuriame eksponuojama ginkluotė nuo 15-ojo iki 19-ojo amžiaus: akmeniniai patrankų sviediniai, senosios patrankos ir raitelių šarvai. Nuo bastėjos stogo atsiveria nuostabi Vilniaus senamiesčio panorama.



Vilniaus Arkikatedros Varpinė

Vilniaus Arkikatedros Varpinė

Priešais Arkikatedrą stovinti varpinė – geriausiai išlikęs Vilniaus pilių gynybinės sienos bokštas. Aukštis – 57 metrai. Dabartinę išvaizdą varpinė įgavo po rekonstrukcijos prieš 200 metų. Spėjama, kad keturkampė požeminė bokšto dalis statyta 13-ajame arba 14-ajame amžiuje. Apvalioji dalis su siaurais langais, t. y. šaudymo angomis – iš 14-ojo–16-ojo šimtmečio. Vėliau bokštas buvo pritaikytas varpinei, paaukštintas, pristatyta viršutinė jo dalis, kuri yra pusiau barokinė, pusiau klasicistinė. Nepaisant skirtingų architektūros stilių mišinio, bokštas atrodo grakštus ir harmoningas. 17-ame amžiuje bokšte atsirado laikrodis.



Švento Stanislovo ir Švento Vladislovo arkikatedra bazilika

Švento Stanislovo ir Švento Vladislovo arkikatedra bazilika

Tai svarbiausia visos šalies katalikų šventovė, didžiųjų krikščioniškų, tautinių ir valstybinių iškilmių vieta. Manoma, kad pirmoji katedra šioje vietoje buvo įkurta 13 amžiuje pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo ir jo šeimos krikštui bei karūnacijai. Lietuva anuomet dar buvo pagoniška ir tokia išliko daugiau negu šimtmetį po Mindaugo mirties. Iki Mindaugo šioje vietoje buvo pagonių šventykla. Pakrikštijus Lietuvą, Jogaila šventyklos vietoje pastatė gotikinę katedrą, kurią po gaisro perstatė Vytautas.16-ame šimtmetyje katedra buvo renesansinė, 17-ame ir 18-ame amžiuje įgavo baroko bruožų. Paskutinį kartą 18 amžiaus pabaigoje katedrą perstatė garsiausias praeities lietuvių architektas, Vilniaus universiteto auklėtinis Laurynas Stuoka-Gucevičius. Po jo rekonstrukcijos Vilniaus katedra tapo monumentaliausiu, gryniausio stiliaus klasicizmo pastatu visoje Jungtinėje Lietuvos-Lenkijos valstybėje. Arkikatedroje yra 11 koplyčių, tarp kurių išsiskiria baroko šedevras – Lietuvos globėjo Šventojo Kazimiero koplyčia. Ją pradėjo statyti karalius Zigmantas Vaza 1623 metais, o po trylikos metų užbaigė jo sūnus, karalius Vladislovas Vaza. Projekto autoriai – italų architektai Matteo Castello ir Constantino Tencalla. 1636 metais šventojo Kazimiero palaikai buvo iškilmngai pernešti į šią koplyčią. Koplyčios altoriuje iki šiol saugomas sidabrinis šventojo Kazimiero karstas su palaikais.



Trijų Kryžių Kalnas

Trijų Kryžių Kalnas

Trijų kryžių kalnas primena pagonybės laikus, kai Vilniuje buvo nužudyti septyni vienuoliai pranciškonai. Pranciškonų atminimui pagerbti ant kalno buvo pastatyti mediniai kryžiai. 1916 metais toje vietoje iškilo skulptoriaus Antano Vivulskio Trijų kryžių paminklas iš gelžbetonio. Tais laikais betonas buvo visiškai nauja statybos medžiaga, o Trys kryžiai – vieni pirmųjų Vilniaus betono statinių. Sovietmečiu Trys Vilniaus kryžiai buvo susprogdinti. 1989 metais privačių asmenų lėšomis Trys kryžiai atstatyti.



Šv. Onos ir Šv. Prančiškaus Asyžiečio  bažnyčių ansamblis

Šv. Onos ir Šv. Prančiškaus Asyžiečio bažnyčių ansamblis

Šventos Onos bažnyčia – vėlyvosios gotikos šedevras. Manoma, kad ji pastatyta maždaug 1500-aisiais metais. Pasak legendos, Napoleonas Bonapartas, sužavėtas šios bažnyčios grakštumo, panoro ją ant delno nusinešti į Paryžių. Per penkis šimtmečius beveik nepakitusi Šventos Onos bažnyčia pasiekė mūsų dienas ir tapo vienu iš Vilniaus simbolių. Pastatyta ji iš trisdešimt trijų skirtingų formų plytų. Šalia bažnyčios – 19 amžiuje pastatyta varpinė, imituojanti gotikos stilių. Švento Pranciškaus ir Švento Bernardino bažnyčia dažnai vadinama tiesiog Bernardinų bažnyčia. Statinys masyvus, kresnas. Reikalui esant, galėjo būti naudojamas ne tik maldai, bet ir gynybai, - tą liudija 19 šaudymo angų šiauriniame fasade. Bažnyčią puošia smailiaarkiai langai, laiptuoti kontraforsai, plokščia rami fasado kompozicija, prie gotikinės dalies gerai priderintas 17-ojo amžiaus renesanso frontonas su 19-ojo amžiaus freska. Sovietmečiu Bernardinų bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, į bažnyčią grįžo pogrindyje dirbę vienuoliai pranciškonai. Bernardinų bažnyčia restauruojama.



The President's Office

The President's Office

This building is of the late Classical – the empire style (the 19th century). From the time of Lithuania’s conversion to Christianity, in 1387, to the country’s annexation by the Russian Empire in 1795, this was the site of the Bishop of Vilnius’s palace. It was taken over as a residence by the Russian governor; and in 1812, when the French army marched through, Emperor Napoleon of France stayed here. In 1997 it was converted for use as the President’s Office.



Vilniaus universitetas

Vilniaus universitetas

Vilniaus universitetas – vienas seniausių universitetų Rytų Europoje. Įkurtas tuo metu, kai Lietuvoje išplito reformacijos judėjimas, ir kovai su reformacija buvo pakviesti vienuoliai Jėzuitai. 1569 metais jie įkūrė kolegiją, o 1579-aisiais – Vilniaus universitetą.Vilniaus universiteto kompleksas formavosi kelis šimtmečius, todėl jame – gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūros pastatai. Viduramžių rūmų architektūra kontrastuoja su linksma studentiška atmosfera. Spalvingumo suteikia trylika vidinių kiemų, arkados ir galerijos. Kiemai pavadinti žymių Universiteto auklėtinių ir profesorių vardais – Didžiajame kieme jiems atminti įrengtos memorialinės lentos.Vilniaus universiteto astronomijos observatorija įkurta 18-ojo amžiaus viduryje.Dabar Vilniaus universitete yra 12 fakultetų, mokosi apie 28 tūkstančiai studentų. Senuosiuose rūmuose įsikūrusi Universiteto administracija ir 3 fakultetai – istorijos, filologijos bei filosofijos. Čia veikia ir biblioteka, įkurta 1570-ais metais. Joje sukaupta daugiau negu 5 milijonai spaudinių ir senųjų rankraščių. Tarp jų – vienas iš dviejų pasaulyje žinomų pirmosios lietuviškos knygos egzempliorių – Martyno Mažvydo Katekizmo originalas.Viena vaizdingiausių universiteto komplekso dalių yra Šventų Jonų bažnyčia (Švento Jono Krikštytojo ir Švento Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia) su varpine. Šventų Jonų bažnyčios statybos užtruko beveik 40 metų ir baigėsi 1426-aisiais. Anuomet tai buvo gotikinis pastatas. 1571 metais bažnyčia perėjo jėzuitų ordino žinion, ir nuo tada ji laikoma universiteto komplekso dalimi.



Vilniaus Miesto Rotušė

Vilniaus Miesto Rotušė

1387 metais Lietuva tapo krikščioniška valstybe, o Vilniaus miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Taip atsirado poreikis pasistatyti miesto valdžios būstinę. Rotušėje įsikūrė magistratūra (miesto valdyba), teismo salės, iždinė, archyvas, ginklų bei amunicijos sandėlis ir patalpos, kur buvo saugomi matavimo vienetų etalonai. Rotušės pastatas iš pradžių buvo gotikinis, vėliau keitėsi. Rotušės rūsyje yra išlikusi patalpa iš Jogailos laikų. Rūsiuose buvo įrengtas kalėjimas. Paskutinį kartą Rotušės pastatą perstatė architektas Laurynas Gucevičiaus 18 amžiaus pabaigoje. Tada Rotušei suteikta klasicizmo architektūrai būdinga išvaizda. 19 amžiuje rotušė buvo paversta miesto teatru. 20 amžiuje čia veikė Dailės muziejus. Šiandien Vilniaus rotušės pastate įsikūrę Menininkų namai. Į Rotušės aikštę vedė svarbūs prekybos keliai, vėliau tapę gatvėmis. Į Vilnių plūdo pirkliai iš Maskvos, Rygos, Gdansko bei Krokuvos, tad Rotušės aikštėje buvo pastatyta pirklių gildija. Senojoje Rotušės aikštėje šurmuliavo turgūs ir mugės, o jos viduryje stovėjo gėdos stulpas, kur prieš porą šimtmečių dar buvo vykdomos bausmės.



The National Museum

Lietuvos Nacionalis Muziejus

Lietuvos nacionalinis muziejus, įsikūręs Vilniaus pilių komplekso pastatuose, buvusiuose Naujojo arsenalo rūmuose. Lietuvos nacionalinis muziejus – tai seniausias šalies muziejus ir didžiausia Lietuvos istorinio kultūros paveldo saugykla, turinti maždaug milijoną eksponatų. Muziejuje kiekvienas lankytojas gali susipažinti Lietuvos archeologija, istorija ir etnine kultūra.



The Gates Of Dawn

Ausros Vartu Svc. M. Marijos, Gailestingumo Motinos koplycia

Vienas iš Vilniaus miesto simbolių – Aušros Vartai, pirmą kartą paminėti 1514 metais. Šiandien Aušros Vartai daugumai žmonių asocijuojasi su maldos namais. 17-ame amžiuje prie Aušros Vartų buvo pastatyta atskira medinė koplyčia ir į ją perkeltas stebuklingasis švenčiausios mergelės Marijos paveikslas. Tai vienas žymiausių renesanso tapybos kūrinių Lietuvoje, dar vadinamas Aušros Vartų Madona arba Vilniaus Madona. Paveikslas nutapytas specialiai šiai koplyčiai pagal Nyderlandų dailininko Martino de Voso pavyzdį. Spėjama, kad paveikslą buvo užsakęs miesto magistratas. 18 amžiuje paveikslą auksu padengė nežinomas auksakalys. Jau daugiau negu tris šimtus metų Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas garsėja stebuklingomis galiomis. Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje ant sienų kabo maždaug 8000 sidabrinių votų. Votas – tai asmeninės padėkos, įžado arba prašymo ženklas, dedamas maldos vietoje, prašant dieviškųjų jėgų pagalbos.Dabartinę vėlyvojo klasicizmo išvaizdą Aušros Vartų koplyčia įgavo 19-ame amžiuje, po rekonstrukcijos.



Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia laikoma garsiausiu Vilniaus baroko paminklu. Bažnyčia garsėja ypatingu interjeru - joje galima pamatyti apie du tūkstančius stiuko statulų. Bažnyčios vidus yra ypač puošnus, esama daug barokinių statulų, reljefų, liturginių daiktų. Bažnyčioje yra 13 koplyčių. Legenda pasakoja, kad šioje vietoje būta pagonių deivės Mildos šventyklos. Kažkada čia stovėjo medinė bažnyčia, kuri buvo sunaikinta karų su Maskva metu. Dabartinė bažnyčia pastatyta etmono Mykolo Kazimiero Paco, kuris norėjo įamžinti Vilniaus išvadavimą iš rusų. Savo dabartinę išvaizdą bažnyčia įgijo 1676 m., vėliau ji buvo puošiama stiuko lipdiniais, freskomis. Bažnyčią puošė garsūs to meto italų meistrai. XIX a. pradžioje remontuojant pastatą, buvo pagaminta rokokinė sakykla. Bažnyčios altoriuje yra Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“. Šiame altoriuje 1953-1989 m. buvo Šv. Kazimiero karstas.Barokinėje bažnyčioje norėjo įsiamžinti jos statytojas. Mykolas Kazimieras Pacas liepė save palaidoti po bažnyčios slenksčiu ir užrašyti antkapį. XVII a. pabaigoje lenta su įrašu buvo perkelta ant sienos, įėjimo dešinėje pusėje. Virš įėjimo yra Pacų herbas.



Šv. Kazimiero bažnyčia

Šv. Kazimiero bažnyčia

Švento Kazimiero bažnyčia – tai pirmoji Lietuvoje baroko bažnyčia. Švento Kazimiero atminimui ją pastatė vienuoliai jėzuitai, remiami Lietuvos Didžiojo kanclerio Leono Sapiegos. Statybos užtruko 14 metų, pabaigtos 1618-aisiais. Bažnyčia suprojektuota pagal Romoje esančios pirmosios barokinės Jėzaus bažnyčios Il Gesu planą. Švento Kazimiero bažnyčia buvo pati svarbiausia jėzuitų bažnyčia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šiai šventovei teko sunkūs išmėginimai: 18 amžiuje ji sudegė, buvo atstatyta, Napoleono žygio į Rusiją metu paversta javų sandėliu, 19 amžiuje perstatyta ir paversta stačiatikių cerkve. Sakoma, kad toje cerkvėje meldėsi į Vilnių užsukęs garsus rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Pirmojo Pasaulinio karo metu šie maldos namai paversti vokiečių kareivių bažnyčia. Sovietmečiu čia buvo ateizmo muziejus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Švento Kazimiero bažnyčia sugrąžinta tikintiesiems. Į vienuolynui priklausiusį pastatą grįžo sovietmečiu pogrindyje veikę jėzuitai, atidaryta jėzuitų gimnazija.



Vilniaus Šventosios Dvasios cerkvė

Vilniaus Šventosios Dvasios cerkvė

Vilniaus Šventosios Dvasios cerkvė – vieninteliai stačiatikių maldos namai Lietuvoje, pastatyti pagal barokinės bažnyčios lotyniškojo kryžiaus planą 17-ame amžiuje. Vyrų ir moterų vienuolynai prie cerkvės – vieninteliai šiandien Lietuvoje veikiantys stačiatikių vienuolynai. Privilegiją mūrinei Šventos Dvasios cerkvei statyti suteikė Lietuvos-Lenkijos karalius Vladislovas Vaza. Statybą prižiūrėjo vienuolyno viršininkas Meletijus Smotrickis. Cerkvės interjerą puošia lipdiniai ir skulptūros iš stiuko, kas nėra įprasta kitų kraštų stačiatikių cerkvėms. Stiukas – tai aukštos kokybės gipso ir marmuro mišinys, dažniausiai – baltas arba gelsvas. Pasak legendos, trys Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo dvariškiai - Jonas, Antanas ir Eustatijus, priėmę stačiatikybę ir ėmęsi laikytis Rytų krikščionių papročių, buvo nukankinti pagonių dabartinės Švenčiausios Trejybės cerkvės vietoje. 19-ame amžiuje nuspręsta Šventos Dvasios cerkvėje sukurti stačiatikių kankinių relikvijų kulto vietą. Po ikonostatu buvo įrengta kripta, o trijų šventųjų kankinių palaikai 1851-ais metais iškilmingai perkelti į naują relikvijorių, kuriame ilsisi iki šiol.